Viešojo kalbėjimo lektorė Jolita Ančlauskaitė: geras oratorius savo „karūną“ atiduoda klausytojui

Kodėl vieni žmonės kalbėdami prieš auditoriją atrodo užtikrinti, charizmatiški ir lengvai įtraukia auditoriją, o kitiems vos ištarus pirmą sakinį ima drebėti balsas ir dingsta mintys? Kodėl vieni pranešėjai geba sužavėti klausytojus nuo pirmųjų sekundžių, o kitus publika greitai pamiršta? Viešasis kalbėjimas daugeliui kelia stresą, tačiau, pasak ekspertų, tai – ne įgimtas talentas, o įgūdis, kurį reikia lavinti. Viešojo kalbėjimo lektorė, VDU dėstytoja Jolita Ančlauskaitė dalijasi patarimais, kaip tapti įtaigiu kalbėtoju, kaip išvengti dažniausiai pasitaikančių klaidų viešosios kalbos metu ir kaip sukurti tikrą ryšį su auditorija. Visi, norintys pagerinti viešojo kalbėjimo įgūdžius taip pat kviečiami dalyvauti kovo 29 d. VDU, Kaune, vyksiančiuose mokymuose „Viešasis kalbėjimas: gero kalbėtojo įrankių rinkinys“, kuriuose ugdomas pasitikėjimas savimi ir praktiškai lavinami efektyvios komunikacijos įgūdžiai.

Jolita, dirbate švietimo srityje, dėstote universitete, o kaip nusprendėte tapti viešojo kalbėjimo lektore? Kuo ši sritis Jums pasirodė įdomi?

Viešasis kalbėjimas – tai kaip šuolis parašiutu. Pirmas kartas gali bauginti, keliai linksta, atrodo, kad krisi ir parašiutas neišsiskleis. Bet kai išmokstamos taisyklės, įvaldoma technika ir pasitikima savimi – nusileidimas būna sklandus. Mano kaip lektorės misija – padėti kitiems išmokti „minkštai nusileisti“ kalbant viešai prieš auditoriją.

Kai prieš dešimt metų pradėjau dėstyti universitete, pastebėjau, kad būtent viešasis kalbėjimas studentams kelia begalinį stresą. Nusprendžiau ieškoti būdų, kaip jiems padėti. Tam pasitelkiau savo filologinį išsilavinimą, kasdienę bendravimo su auditorija patirtį bei žinias apie psicholingvistiką, kurias gavau iš dėstytojos doc. dr. Ingridos Balčiūnienės.

Tačiau man rūpėjo ne tik padėti studentams, bet ir giliau suprasti patį kalbėjimo fenomeną. Visada domėjausi, kokią informaciją galima sužinoti apie žmogų tyrinėjant jo kalbą. O dar labiau mane domino klausimas – kaip savo pasakojimu paveikti auditoriją taip, kad ji klausytųsi, suprastų, įsitrauktų į siūlomas veiklas ir galiausiai liktų patenkinta. Tai – tikrų tikriausias virtuoziškumas, kurio paslaptis troškau išsiaiškinti.

Kaip manote, kokios savybės reikalingos geram oratoriui, sugebančiam patraukti ir išlaikyti auditorijos dėmesį?

Mano manymu, bet kurio darbo sėkmę lemia tinkamas pasiruošimas. Todėl gerą oratorių apibūdinčiau veiksmažodinėmis formomis: atsakingai besiruošiantis, puoselėjantis savo autentiškumą, jaučiantis auditorijos pulsą, reflektuojantis ir, žinoma, mylintis savo klausytoją labiau nei save bei turintis gerą humoro jausmą.

Teigiama, kad einant kalbėti viešai, pasirinkta tema reikia žinoti 40 kartų daugiau nei žinojai iki tol. Taip lengviau išvengti netikėtų klausimų, kurie galėtų išmušti iš vėžių. Taigi, atsakingas kalbančiojo pasiruošimas gali ne tik padėti sužavėti auditoriją savo erudicija, tačiau ir sumažinti stresą. Kalbant apie autentiškumą, jį privalo puoselėti kiekvienas. Galima išmokti visų įmanomų taisyklių, kaip gerai kalbėti prieš auditoriją, bet svarbiausia – pažinti save, suprasti, kuo esi išskirtinis, ir tuo didžiuotis bei naudotis. Neseniai teko klausytis vieno interviu su Arūnu Valinsku, kuriame jis pasakė: „Kam man reikalingas „brendinis“ automobilis, jeigu aš pats sau esu „brendas‘‘ (prekės ženklas – red. past.). Kitaip tariant: būk pats sau išskirtinis, tada ir kitiems toks būsi.

O jeigu dar gebėsite ne tik stovėti prieš klausytojus, bet ir juos jausti, viešasis kalbėjimas taps kur kas lengvesnis. Pavyzdžiui, matote, kad auditorija pavargusi, tačiau vis tiek reikalaujate atlikti kūrybines užduotis, nes taip buvote suplanavę. Arba tris kartus kartojate „pabaigai noriu pasakyti“, tačiau tos „pabaigos“ užsitęsia tiek, kad klausytojai, jau svajojantys apie pietų pertrauką, patiria nusivylimą. Tokios situacijos rodo, kaip svarbu ne tik suprasti auditoriją, bet ir pačiam suvokti savo kalbėjimo įpročius.

Sėkmingas pranešėjas yra tas, kuris ne tik stebi auditoriją, bet ir girdi save. Gebėjimas reflektuoti savo kalbą – nepakeičiamas įgūdis, padedantis išvengti klaidų. Ar kalbėjote per tyliai ar per čaižiai? Gal sėdėjote pasislėpę už stalo ar už kompiuterio? Jei atrodo, kad auditorija buvo apatiška ir nesiklausė, galbūt priežastis slypi ne tik jos nuovargyje, bet ir jūsų kalbėjimo manieroje.

Kokias pastebite pagrindines pranešėjų klaidas, daromas kalbant prieš nepažįstamą auditoriją?

Matau ne klaidas, o dažnai tarp pranešėjų vyraujantį fantazijos trūkumą ir apatiją. Bet kurio pranešimo, seminaro ar paskaitos, t. y. viešosios kalbos, esme – laikomas turinys. Tačiau gal galėtume šiek tiek pakeisti proporcijas, pvz., turiniui skirti – 70%, o pateikimui – 3­0% dėmesio? Įsivaizduokime, kad konferencijoje visą dieną klausomės pranešimų, prasidedančių vienodai – „Laba diena, mano vardas... Šiandien jums pristatysiu...“ ir baigiasi „Ačiū už dėmesį. Ar turite klausimų?“. Ar tai nėra fantazijos trūkumas ir apatija? Tokiu būdu pranešėjas tarsi nesąmoningai siunčia klausytojams signalą: aš čia tik tam, kad atlikčiau savo misiją – perskaityčiau pranešimą, o ar auditorija įsitrauks, ar liks abejinga – ne tai svarbiausia.

Nepagalvokite, jog siūlau pranešimo metu kurti šou. Jokiu būdu! Pradėkime nuo mažų dalykų. Būkite kūrybingesni, pavyzdžiui, prisistatykite kitaip, pagalvokite įdomesnių teksto jungčių (lietuvių kalba yra daug turtingesnė nei tik frazės „Kaip rodo tyrimai...“ ar „Dabar pereikime prie...“). Ir, žinoma, užbaigdami savo kalbą pasakykite kažką įdomaus, intriguojančio, verto diskusijos, kas įsimintų jūsų klausytojams ir būtų verta aptarimo prie kavos puodelio net ir kalbai pasibaigus.

Kaip sudominti ir išlaikyti nepažįstamos auditorijos dėmesį mokymų lektoriui? Į ką verta atsižvelgti ruošiantis jiems?

Jeigu planuojate vesti ilgesnės trukmės mokymus, pirmiausiai pagalvokite apie vietą, kurioje jie vyks. Rinkitės erdvę sąmoningai. Dideli langai, krentanti dienos šviesa, neutralios sienų spalvos klausytojams padeda ilgiau nepavargti. Pagalvokite, ar ten nebus šalta, ar per karšta. Kad mūsų smegenys mokymų metu galėtų dirbti efektyviai, pirmiausiai kūnas turi jaustis komfortiškai.

Žinoma, interaktyvios priemonės, kurių dabar gausu, gali padėti suaktyvinti klausytojų dėmesį. Tačiau šiais technologijų laikais turėtume neužmiršti svarbiausio aspekto – bendravimo. Jeigu turite galimybę, pasistenkite įsiminti dalyvių vardus, diskutuokite, klauskite jų nuomonės. Taip leisite pas jus atėjusiems dalyviams jaustis svarbiais ir reikšmingais. Asmeniškas dėmesys klausytojams yra viena stipriausių priemonių auditorijos įsitraukimui didinti. Jis leidžia sukurti saugesnę atmosferą ir natūraliai skatina aktyvesnį jų dalyvavimą.

Kokie neverbalinės komunikacijos elementai turi didžiausią įtaką kalbos įtaigumui?

Visų pirma, jeigu norite kalbėti įtaigiau – nustokite slėptis už kompiuterių, stalų ar kitų saugių „salelių“. Juk taip darydami, kuriate psichologinį atstumą, o ne ryšį su auditoriją, sąmoningai visiems transliuodami: „Aš čia dėl informacijos, o ne dėl žmonių“. Pasistenkite būti kuo arčiau savo klausytojų ir, žinoma, žiūrėkite jiems į akis, nes antraip tapsite standartiniu „PowerPoint“ skaitytoju.

Antra, kiekvienam pranešėjui verta išmokti padirbėti su savo balsu. Tarkime, visiems būtų naudinga pasiklausyti savo įrašytos paskaitos ar pranešimo. Manau, kad po to daugumai norėsis atlikti bent nedideles korekcijas. Kartais viskas, ko trūksta, – tai gyvesnė ir ekspresyvesnė kalba.

Taip pat verta padirbėti su viešojoje kalboje naudojamu žodynu. Retas, kuris susimąsto, iš kurio asmens perspektyvos kalbame. Atkreipkite dėmesį, kaip dažnai pasakodami apie savo patirtis, naudojate antrąjį asmenį, pvz.: „Kai tu nori padėti studentams, stengiesi atrasti vis naujų interaktyvių mokymosi programėlių“. Atrodo, pasakojate apie save, bet vartojate antrą asmenį, tarsi išsigąsdami savęs. O juk galėtume pasakyti: „Kai AŠ norIU padėti studentams, stengIUOSI atrasti vis naujų interaktyvių programėlių“. Ar pastebite, kad tai skamba įtaigiau?

Kokią šiuolaikinę asmenybę įvardintumėte kaip patrauklų oratorių ir kodėl?

Vienareikšmiškai – žurnalistą ir TV laidų vedėją Rytį Zemkauską, kuris, mano akimis, yra talento, išminties, didelio darbo, žinoma, Dievo dovanos – balso, junginys. Mano įsitikinimu, šis žmogus turi ir kitą esminę gero oratoriaus savybę – jis padarys viską, kad jo klausytojas jaustųsi svarbiausiu. Pripažinkime, daugelis, išėję į sceną ar vesdami pokalbių laidą, pamiršta „nusiimti karūną“ ir ją perduoti savo klausytojui. Atrodo, kad charizma ir autoritetas spinduliuoja savaime, tačiau jeigu visa dėmesio šviesa lieka tik laidų vedėjui ar pranešėjui, pasirodymui ar pokalbiui gali pritrūkti tikro ryšio. Ilgainiui tai gali lemti, kad auditorija praras susidomėjimą. Neseniai turėjau nuostabią galimybę mokytis interviu meno pas R. Zemkauską – tai buvo neįkainuojama patirtis. Jo, kaip viešojo kalbėtojo, filosofija daugeliu aspektų sutampa su manąją. Supratau, kad einu teisingu keliu ir mokausi iš geriausiųjų.

Kokia knygą rekomenduotumėte, norintiems įgyti daugiau pasitikėjimo savimi kalbant viešai?

Kad taptum geru kalbėtoju, reikia įdėti nemažai darbo – ugdyti savo mąstymą, perprasti ego ir išmokti su juo susitarti. Todėl, visų pirma, rekomenduočiau knygą, kurioje nėra aprašomos viešojo kalbėjimo taisyklės, bet kuri padeda geriau suprasti žmogaus psichologiją ir vidinius mąstymo blokus. Tai psichologės Linos Vėželienės kūrinys – „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“. Ši knyga leidžia pažvelgti į save be pagražinimų ir su gera doze humoro. Jeigu skaitydami nuoširdžiai juoksitės iš savo silpnybių, žinokite – viešojo kalbėjimo scena taip pat nebebaugins. Juk vienas svarbiausių viešojo kalbėjimo įgūdžių yra mokėjimas pasijuokti iš savęs – tai ne tik nuginkluoja auditoriją, bet ir padeda jaustis laisviau.

Daugiau informacijos:

Kovo 29 d. 9.00–15.00 val. kontaktiniai mokymai „Viešasis kalbėjimas: gero kalbėtojo įrankių rinkinys“, vieta – VDU, K. Donelaičio g. 52, 602 aud., Kaune. VDU lektorė, viešojo kalbėjimo ekspertė Jolita Ančlauskaitė. Mokymų kaina – 85 eur. Registracija