E. Kandratavičius: siekiant tapti profesionaliu sporto treneriu reikalingos mokslinės žinios ir kritinis mąstymas

VDU

Evaldas Kandratavičius – turi sukaupęs daugiau nei 20 metų patirtį kaip fizinio rengimo treneris. Per savo karjerą jis yra dirbęs su daugeliu aukšto meistriškumo sporto komandų – nuo vyrų bei moterų krepšinio klubų, futbolo, rankinio komandų mūsų šalyje bei užsienyje, iki nacionalinės Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės. Taip pat ruošęs kyokushin karate sportininkus varžyboms kaip asmeninis fizinio rengimo treneris. Nepaisant ilgametės darbo patirties, biomedicinos mokslų daktaro laipsnį turintis specialistas tikina, kad vien jaunatviško užsidegimo ir sėkmės nepakanka, kad pasiektum aukščiausių rezultatų, ypač dirbant su profesionaliais sportinininkais arba sporto komandomis. Pasak E. Kandratavičiaus, dirbant fizinio rengimo treneriu, svarbu remtis naujausiomis mokslinėmis žiniomis, nuolat domėtis ir kritiškai vertinti įvairias fizinio rengimo treniravimo metodikas, bei naudotis šiuolaikinių technologijų teikiamomis galimybėmis. Sukaupta ilgamete savo darbo patirtimi jis tikisi pasidalinti ir su būsimais VDU trenerių kursų dalyviais – kuriems dėstys nuo 2024 m. sausio mėnesio. Apie savo darbo filosofiją ir profesionalių sportininkų fizinį rengimą, karjeros kelią, pradedančiųjų fizinio rengimo trenerių darbo klaidas ir kokių patarimų jiems duotų – kalbamės su E. Kandratavičiumi.

 

Kaip išmatuoti sėkmingus fizinio rengimo trenerių darbo rezultatus profesionaliame komandiniame sporte? Kiek tai gali lemti galutinį sėkmingus arba nesėkmingus komandos rezultatus?

 

Siekiant įvertinti fizinio rengimo trenerių darbo rezultatus turime kalbėti apie atitinkamų testų, skirtų sportininkų ar visos komandos fiziniam parengtumui įvertinti, rezultatus. Tačiau, kai viską vertiname, tik atsižvelgdami į tai, ar komanda laimėjo, ar ne – tai nėra visai objektyvu. Tarkime, vieną kartą kaltę prisiima vyr. treneris, kitą kartą įvardijamas blogas fizinis pasirengimas, arba dalis kaltės nugula ant atleto ar komandos žaidėjų pečių. Todėl aš visada esu linkęs, pasitelkus turimus testų rezultatus, išanalizuoti, kaip ir kas vyko rungtynių ar turnyro metu. Pavyzdžiui, dirbdamas su profesionaliomis sporto komandomis naudodavau „kovingumo indekso“ vertinimą, jį interpretuodamas konkrečiais aspektais. Deja, be analizės neišsiversime, bet tai vienas iš būdų, kaip formuoti komandinę atsakomybę, o ne kaltinti vien tik vyr. trenerį ar konkrečius komandos žaidėjus.

Kad geras fizinis parengimas gali lemti sėkmę – tiesa. Dažnai kalbu apie naują fizinio rengimo versiją – „3.0“. Jos privalumas prieš buvusiąją „2.0“ – kad joje yra kreipiamas didelis dėmesys ne tik į sportinio rezultato (išreikšto kiekybine forma) gerinimą, bet – svarbiausia tampa atleto produktyvumo idėja. Kas tai yra? Svarbiausia, kad krepšininkas sezono metu nepatirtų traumų, nes netraumuoto žaidėjo produktyvumas akivaizdus lyginant su traumuoto. Pavyzdžiui, kas yra geriau – labai aukštai šokantis krepšininkas, bet dėl traumos negalintis rungtyniauti, ar mažiau pašokantis krepšininkas, bet bėgiojantis aikštelėje? Toks atleto produktyvumas yra glaudžiai susijęs su fiziniu parengimu, kur vyrauja optimalūs, saugūs lavinančio pobūdžio fiziniai krūviai ir didelis dėmesys skiriamas traumų prevencijos treniruočių programai.

 

Kokias pagrindines klaidas dažniausiai daro pradedantieji fizinio rengimo treneriai, pradedantys dirbti profesionaliame arba megėjų sporte?

 

Klaidų pasitaiko visiems, kaip sakė Theodore’as Roseveltas: „Vienintelis žmogus, kuris niekada nedaro klaidų, yra tas, kuris niekada nieko nedaro“. Fizinio rengimo trenerio darbas yra sudėtingas procesas, nes dirbama su žmonėmis, kurių kūnai yra ruošiami funkcionuoti sąlyginai ekstremalioms sąlygom, todėl įvairių klaidelių tikrai pasitaiko. Mano nuomone, yra svarbu mokėti suprasti klaidas, o dar svarbiau – kad jos vėliau būtų ištaisomos.

Viena iš dažnai pasitaikančių pradedančiųjų fizinio rengimo trenerių klaidų – savęs pervertinimas ir savotiško atsargumo trūkumas. Jų jaunatviškumas kartais pakiša koją. Nekalbu apie pasitikėjimą savimi, jis būtinas, bet geriau, kai jis yra įgyjamas mokslinių žinių pagalba, o ne perskaičius internete abejotino patikimumo šaltinį ir bandant jį traktuoti kaip vienintelę tiesą, pareiškiant, kad aplinkui naudojamos vien tik pasenusios fizinio rengimo metodikos. Taigi neretai kategoriškumas ar principingumas pradedančiajam treneriui neleidžia tinkamai integruotis.

Antra, profesionaliame sporte svarbu kuo greičiau net ir fizinio rengimo treneriui perprasti ir trenerio „vadovo“ funkciją. Fizinio rengimo trenerio samprata gerokai pasikeitė lyginant šių dienų atsakomybes su tomis, kurios egzistavo buvo prieš 20 metų.

 

Nuo sausio mėnesio dėstysite VDU trenerių kursuose būsimiems aukšto meistriškumo sporto treneriams (arba jau esamiems, norintiems pratęsti kvalifikaciją). Ką galėtumėte jiems patarti – ko reikia, norint tapti aukšto meistriškumo sporto treneriu?

 

Man patinka žymaus mokslinio valdymo teorijos pradininko, amerikiečių inžinieriaus Harringtono Emersono mintis, nors ji buvo skirta ne sporto treneriams, bet atrodo jiems labai tinkama, nes kalba apie valdymo efektyvumą, dėsningumus, racionalumą: „kalbant apie metodus, gali būti milijonas, o vėliau keletas, bet principų yra nedaug. Žmogus, kuris suvokia principus, gali sėkmingai pasirinkti savo metodus. Žmogus, kuris bando metodus, nepaisydamas principų, tikrai turės bėdų“.

Šiandien informacijos dalijimosi greitis, paprastumas, ir mastas šiais laikais yra neįtikėtinas. Tačiau visa tai turi ne tik pranašumų, bet ir neigiamų pusių. Informacinėje erdvėje galime sutikti daug skirtingų nuomonių ir jų atstovų, kuriuos žmonėms sunku atskirti nuo tikrų ekspertų, specialistų, kurių žinias jiems būtų naudinga pritaikyti. Todėl pernelyg lengva pasiklysti nuomonių gausoje ir susipainioti dėl dezinformacijos, platinamos siekiant pelno, nekompetentingumo ar tiesiog dėl neatsakingumo.

 

Būsimiems treneriams norėčiau pabrėžti, kad mokslinės žinios leidžia teisingai atsirinkti informacinius šaltinius, nuomonių skleidėjus ir nesuklysti išsigryninant teisingą informaciją. Kaip teigė prancūzų diplomatas Šarlis Morisas Taleiranas: „kas valdo informaciją – tas valdo pasaulį“. Tad noro mokytis ir siekti žinių vardan teisingos informacijos atsirinkimo, manau, tikrai verta. Būkite skeptiškai smalsūs ir nebijokite reikalui esant pakeisti savo nuomonę.


Esate baigęs sporto pedagogo bakalaurą, biologijos mokslų magistrą ir biomedicinos mokslų daktaro laipsnį. Turite 20 metų darbo patirtį, tiek dirbamas su aukšto meistriškumo sporto komandomis, tiek individualiai. Kaip įvertintumėte, kiek baigtos studijos ir įgytosmokslinės žinios jums atrodo naudingos ir aktualios praktikoje?

 

Kalbėdamas apie savo kaip trenerio pasiekimus visada stengiuosi akcentuoti, kad mano karjeros kelias nėra tik „sėkmės istorija“. Tikiu, kad mano darbo rezultatai turi labai rimtą pagrindą – tai mano išsilavinimas ir sukauptos mokslinės žinios. Žinoma, tikrai negalėčiau teigti, kad po studijų baigimo turėjau atsakymus į visus man kaip treneriui aktualius klausimus, bet reikšmingas pokytis įvyko tapus jaunuoju mokslininku. Kai pradėjau suprasti, kad galiu paaiškinti daugumą žmogaus organizme vykstančių mechanizmų ir juos susieti su konkrečiomis treniravimo metodikomis. Taigi galėjau daug lengviau suprasti įvairių metodikų esmę, galėdavau laisvai jomis manipuliuoti skirtingose treniravimo situacijose, esant skirtingiems poreikiams. Esu įsitikinęs, kad mano išsilavinimas ir turimos mokslinės žinios leido man tapti tikru treneriu – specialistu. Todėl mokslines žinias, visuomet laikysiu treniravimo sėkmės pagrindu.


Kiek prastas arba per intensyvus fizinis parengimas, ypač neatsižvelgiant į individualias sportininko savybes, gali lemti komandiniame arba individualiame sporte sportininkus ištinkančias traumas?

 

Paprastai sportininkus trauma ištinka tada, kai kūnas viršija tam tikras jo fizinių galimybių parengtumo ribas, kitaip sakant, sportininkui esant silpnesniam fiziškai, kai kurie sudėtingesni judesiai ir jų atlikimo intensyvumas gali tapti potencialia traumos priežastimi. Individualiose sporto šakose, kur nėra artimo fizinio kontakto, organizmas pats iš dalies sugeba sukontroliuoti situaciją, o štai komandiniame sporte, kur egzistuoja emocija, žaidybinės situacijos, glaudus fizinis kontaktas – prastai fiziškai pasirengęs atletas tikrai rizikuoja gauti traumą. Labai geras pavyzdys yra mėgėjų sportas. Ten dažniausiai yra taip – sportininko akys „dega“, o kūnas tinkamai fiziškai nepasiruošęs, tam trūksta laiko.

Taip pat sporte traumos dažnai įvyksta atsiradus nuovargio faktoriui. Tuomet suprastėja atliekamų judesių kokybė, ne taip efektyviai valdomas kūnas judesių atlikimo metu. Todėl per intensyvios treniruotės, per didelis fizinis krūvis, ypač kai visa tai netinkamai derinama su atsistatymu, padidina traumų riziką.

Kalbant apie individualias atleto savybes ir traumų rizikas, svarbi tampa konkreti atleto analizė – jo organizmo atsistatymo gebėjimai, silpnų judesio grandinės vietų indetifikavimas ir jų eliminavimas. Kiekviena sporto šaka turi savo specifiką, kurią apsprendžia jai būdingi judesiai. Toks specifiškumas kuria atitinkamas rizikas. Trenerių užduotis – šias rizikas kiek galima geriau sukontroliuoti.

 

Kaip šiuolaikinės technologijos šiandien palengvina Jūsų kaip fizinio rengimo trenerio darbą profesionaliame sporte?

 

Remiantis anksčiau minėta „2.0“ fizinio rengimo versija, joje technologijų panaudojimas dažniausiai buvo nukreiptas į sportininkų fizinių gebėjimų ir galimybių didinimą. Taigi visa gaunama informacija buvo labiau orientuota į pasiektų rezultatus, progresą. Tačiau būtent šiuolaikinių technologijų atsiradimas ir jų panaudojimas treniruočių procese, atskiria „3.0“ fizinio rengimo versiją nuo „2.0“. Šiandien, kuomet kalbame apie „Fizinio rengimo 3.0“ versiją, dauguma šiuolaikinių technologijų yra skirta treniruočių proceso valdymui ir efektyvumo gerinimui. Dauguma šių technologijų leidžia surinkti duomenis apie atleto savijautą, būseną, susikaupusį psichologinį, fizinį ir mechaninį nuovargį. Šiuolaikinės technologijos treneriui pateikia daugiau kokybinės, o ne kiekybinės informacijos. Šios informacijos pagrindu ir yra valdomas treniruočių procesas, bet, kaip minėjau, svarbiausias pirminis tikslas – išvengti sportinių traumų.


 

Daugiau informacijos apie VDU trenerių kursus, kurie prasidės nuo 2024 m. sausio mėnesio, galite rasti čia.